Beeinant sodria žole apaugusiais krantais, dažnai matai: čia pat, šalia – pūkšt! Lyg kas stambų akmenį į vandenį būtų metęs. Tai salatis, įsisukęs į aukšlių būrį, trinktelėjo savo stipria uodega. Nespėjo išsiskirstyti raibuliai, kai vėl stiprus smūgis uodega, posūkis, ir ėdrūno gerklėje dingsta dar kelios aukšlės. Ir vėl tyla…
Stiprus ir mėsingas yra salatis. Užauga jis gana didelis, kartais sveria net iki 10 kg. Susibūriavę salačiai neršia anksti – balandžio mėnesį, kai dar vanduo teturi 9 – 10 laipsnių šilumos. Padėję ikrus, salačiai vėl išsiskirsto kas sau. Gyvena pavieniui iki sekančio neršto, aišku, jei nepapuola ant kabliuko.
Mėgsta salačiai plaukioti arti vandens paviršiaus ties smėlio seklumomis, toli įsiterpusiomis į upę, už rėvų, kur vanduo, staiga praradęs greitį, išgraužia duobes, susuka sūkurius bei sudaro grįžtamąsias sroves. Tokios vietos būna ir už tilto atramų, intakų žiočių ir žemiau užtvankų. Tose vietose laikosi aukšlių būriai. Čia jas ir medžioja salatis.
Salatį sugauti ne taip jau paprasta. Būdamas arti vandens paviršiaus ir turėdamas geras akis, jis greitai pastebi meškeriotoją ir masalo neima. Užmetimai spiningu arčiau kaip 50 – 60 m būna dar mažiau sėkmingi. Geriausiai salatis kimba ant baltos blizgės ar voblerio, kurią reikia mesti tiksliai į mušimo vietą tuoj po smūgio. Blizgė traukiama taip, kad savo sparneliais skirtų vandenį ir sukeltų purslelius, imituojančius žuvies bėgimą. Nutvėrusi blizgę, žuvis trenkia labai stiprų smūgį, kartais net spiningą iš rankų išmuša. Užkibusi, priešinasi neilgai ir į krantą salatis leidžiasi traukiamas kaip paršiukas. Retkarčiais jis dar bando mostelėti galva, tačiau naudos maža – kabliukas jau tvirtai įsmigęs jo mėsingose žiotyse.Jei po pirmo metimo salatis neužkibo nereikia nusiminti. Kantrybės. Jis nepaliks savo numylėtos vietelės, kol neprisisotins aukšlėmis. Arba masalu su kabliuku.
Salačiui gaudyti tinka ir gyva žuvelė – aukšlytė ar gružlys. Naudojant gyvą masalą, imama stipri meškerė su rite ir plūde.
Salačius sėkmingai galima gaudyti ir museline, pritvirtinus prie kabliuko beveik žvirblio dydžio plunksnų kuokštą. Dirbtinis vabzdys, įbridus į upę, metamas į sūkurius, žemiau sraunių vietų ir smarkiai traukiamas vandens paviršiumi. Žvejojama po pusvalandį tuoj po saulėtekio arba prieš saulėlydį, kai salatis intensyviai medžioja. Tokiu būdu pavyksta ištraukti egzempliorių, sveriančių iki 2,5 kg. Pasakojama, kad museline gaudomi salačiai rausvais pelekais, o su pilkaisiais – vabzdžio neima.